Kūryba

Aitvarų bendruomenės kūrybiniai darbai — eilėraščiai ir tekstai apie aitvarus.

Mažyčiai  aitvarai
po sielų sklando
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.

Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudina, kad rytas nepaliktų akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi -kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdomis

Tiek aitvarų, kad  Dieve! Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai  širdimi -
Netikras jis.

Kaip Kristus prikalta ji vinimis,
Bet paprašyk!... ir aitvarai
Parneš su kryžium ją,
Tik būk su jais,
Tik jais tikėk...

Pelėda (Pranas Karlonas)

Antanas Martinaitis

Aitvarai, mėnuliai, versmės

Įsisupo į gelmes           
žalio medžio
Ir į paukštiškas giesmes

Čionai tarp rūmų tvyro    
pakraujavęs debesis
Miršta mėlyna padangė,-      
vakaro gelmė baisi!..

Įskubėję skambaliukais
  žvaigždės žvilga languose
Tyliai žolės plevėsavo
Ties dangaus vėsa

Gudkalnis, 69.VIII.20

Yra prasmė, yra prasmė    
yra prasmė kaip Dievas
Prieš mišką paukščiams – pralaimėt,
Prieš mano žingsnius – pievoms…

Yra prasmė, yra prasmė
Kaip skausmas, kaip bedugnė
Yra parsmė prieš sielą pralaimėt
Išgirstant tylą būgnuos….

1965 m. lapričio mėn. 1 d.

35. Panaudojimas

Aitvarai įkinko vėjo jėgą
Jie paklūsta mūsų ketinimams,
Bet vėjo pakeisti negali.

Žmogus gali priversti aitvarą nardyti, suktis ir plazdenti pagal savo norą. Žinovas net gali jį priversti kovoti su kitais aitvarais, kol galiausiai vienas bus nukirsdintas. Smagu skraidinti aitvarą, virvės gale jausti didžiulę trauką. Kartais vėjas būna toks stiprus, kad beveik pakylėja jus nuo žemės. Kai įkinkai gamtos jėgas, įkinkai kažką tikrai galinga.

Tai yra tinkamas Dao panaudojimo pavyzdys – gamtos jėgų pritaikymas. Tai reiškia, kad pripažįstame jų veiklos pobūdį ir randame būdą, kaip iš jų pasisemti galios. Tai nereiškia, kad bandome pakeisti ar pažaboti gamtos jėgas. Jei vėjas nepučia aitvaro taip, kaip norime, mes vėjo krypties pakeisti negalime. Galime tik pasinaudoti jo energija. Tikroji darna yra tada, kai žmogaus pastangos ir gamtos jėgos sujungiamos.

DENG MING DAO, „365 DAO ĮŽVALGOS KASDIENAI”. Iš anglų k. vertė Mindaugas Dapkus. Leidykla Trigrama, Kaunas.

Mano Vėjas

Mane lydėt pradėjo vėjas,
Sukėlęs gūsį šilumos,
Skvernais chalato pribuvėjos,
Dažnu alsavimu mamos.

Vėlesnis linksmas kiemo vėjas
Gaivindavo pažinimu
Ir klasės skersvėjais – skriaudėjais,
Gerom užuovėjom namų.

Jaunas dienas aš leidau vėjais
Ant gatvės bruko su draugais:
Laisvosios meilės pasekėjas,
Ginkluotas vyno buteliais.

Toks paikas vėjas – niekadėjas
Gyvybės įpūtė natoms
Ir maišto skersvėjų sukėlė
Duris atvėrus grupei Doors.

Kai švilpavo mantrų ar hitą
Vakaris - lyg plienu į stiklą -
Ardžiau Pinką sieną po plytą
Ir mūrijau laisvei šventyklą.

O kartais, kai buvau išėjęs
Į štilę, grėsiantį atbukt,
Pakakdavo draugystės vėjo
Vėl generatoriams įsukt.

Anądien giltinė atėjo
Ir baudėsi mane dalgiu
Suskaidyti į vėjo spektrą
Ir vėl paverst materialiu…

Saulius Pikšrys, 2009

Maori aitvarų daina

„The Manuaute, or Maori Kite” by Archdeacon Welsh
Transactions and Proceedings of the New Zealand Institute for the year 1912; Vol XLV

Climb up, climb up
To the highest surface of heaven....
To all the sides of heaven.

Climb then to thy ancestor,
The sacred bird in the sky....
To thy ancestor Rehua,
In the heavens

Įmink

Ką šneka man vėjasą
Ką moja paukštis sparnuotą
Ką tapo drobėje teptukasą
Ką kalba raidės po baltu lapu?

Įmink. Ką jaučiu? Kaip matau? 

Per debesų skaidrę,
Per šildantį delną,
Per vilnos pūką,
Per spindintį ledą.
Įmink įmink tą paslaptį mano... 

Kaip baigiančio tirpti sniego kvapas
Kaip katės nagų galandimas į medį
Kaip pilno lašo kapsėjimo garsas
Kaip švelniai paveltas velveto paviršius,
Toks! Savitas mano vidus... 

Kai gimsta smuikas meistro rankose
Kai bala baigia išdžiūti
Kai peraugęs sulinksta žolės daigas
Kai pelėsis tyko duoną aptraukti
Tada ištarsiu;
Paklausyk, ką girdžiu...
Paklausykime tylą

Pasiliksiu…

Plunksnos tušo lašu...
Skausmingai ištiškusiu ant
Tavo balto tako.

Ir niekam nevalia jo išimti, ištrinti.

Tu eisi baltu taku,
Sustosi, nuleisi akis,
Ir apeisi aplink.
Stebėsi kaip mano
Kraštai išsilieja
Ir sukuria raštą
Nepakartojamą gėlių.

Tu manęs neužminsi,
Tik su žavesiu stebėsi kūrybos procesą.

Pasiliksiu pasiliksiu aš
Nebyliu tušo lašu
Tavo baltam take.

Tau nueinant keistai suspaudžia krūtinėj.

Dabar man gera,
Nes mažam saugiam rėmelyje,
Aš kabu tyliu lašu ant Kūrėjo sienos.
Ir Tavo akių mėlynumas
Mane nudažo dangum.

Aš pasiliksiu dangaus platybe,
Nes Tu įprasminęs mane taške,
Teptuku įprasminsi save.

Tik tik…

...Pavasaris žieduose atsimerkė,
Vėjas alyvos rankas nubučiavo.
Suklupo ant žemės sniegas pavargęs
Ir ištiesė nugarą saulei, pailsėti nutaręs.

-Kas padės jam atsikeltių
-Tu? O gal Tu?
Bet praeivis nusigręžia darydamas paslaugą.

Tas kas laukia - visada sulaukia.

Sulauki ir Tu mielas Drauge!
To kas šildo palaukėj,
To kas laime atskrenda,
To kas viltim neišsenka,
To kas gerom akim supranta.

Vėjo Rožė, 2010

Vaikas šauna strėlę
Riešutmedžio lankas gerai guli rankoje
Tarsi laiminga vaikystė
Strėlė danguje išsiskleidžia į aitvarą

Deividas Preišegalavičius