Donatas Dumskis

Donatas Dumskis

Aitvarai mano gyvenime nuo pat vaikystės; kadangi domėjaus technine kūryba, tai progai pasitaikius pasimeistraudavau ir aitvarų.

Tačiau rimtai užsikrėčiau aitvarais 1991m., kai per pažįstamus sužinojau kad VDA dėstytojai ir studentai
daro didelius aitvarus tautinių barikadų gynėjų įpui pakelti.
Tada sužinojau kad aitvarai gali būti tikrai dideli, kad jie ne vien vaikų žaidimas ir kad jie – tam tikra meno šaka.

Nors aš pats su konstrukcinio mąstymo žmogus, bet man ligšiolei aitvarai – tai menas.

Tuo metu aitvarais apsikrėtusių? menininkų buvo gana nemažai, ir aš tam tarpe buvau žmogumi daugiausiai nusimananciu aerodinamikoje,
todėl padėdavau kitiem padaryti, kad jų sukurti meno "šedevrai" dar ir skristų.
Tas vaidmuo "prilipo", tai ilgainiui vis daugiau ? dangų kilo aitvarų,
kuriems esu pataręs, kur kokį strypelį pritvirtinti, kokių virvelę įtemti; tik kamanėlės dažniausiai bėdavo mano surištos.

Pats imdavaus visokių neišbandytų konstrukcijų ar principų:
pirmasis valdomas aitvaras, pirmasis išsiardantis kritimo metu (kad nesulūžtų) aitvaras,
pirmasis aitvaras iš "lietuviško bambuko" – lazdyno, pirmasis pripučiamas aitvariukas,
pirmasis ultralengvas (mažiau nei 35g/m2) aitvaras, pirmasis bekarkasis aitvaras.
Pirmasis – tai mūsų aitvarininkų ratelio akiratyje, iš kur galėtume pasisemti patirties.

Sėkmingiausias renginys – aitvarų sąskrydis Nidoje 1991 gegužę (prie tarptautinio simpoziumo "Vėjas"),
kuriame man susiformavo meninių aitvarų šventės – parodos danguje įvaizdis:
Aitvaras – tai paveikslas, kurio ekspozicijos erdvę – dangus.

Vėliau aitvarų meno sąjūdis priblėso, ir apie 1993m. atsirado naujas aitvaro vaidmuo – socialinis.
Padarytas iš šiukšlinių maišą, nendrių, lipnios juostos ir siūlo, beviltiškai vienkartinis,
jis tapo gyvenimo nuskriaustų vaikų vaikystės šviesos nešėju. O aš – "aitvarų vadovu".

Meninių aitvarų traukos dėka "pakilau" ir iki "aitvarų guru" vyresnių vaikų stovyklose,
kuriose 1996 – 2000 buvo sukurta gan didelių, ištapytų, raiškių aitvarų;
surengtos parodos Centriniame Pašte, Bernardinų, Matulaičio bažnyčiose, Moksleivių Rūmuose.

Didelis ir įvairios patirties atnešęs įvykis – dalyvavimas 2000m. tarptautiniame aitvarų festivalyje Detmolde (Vokietija).

Nuo 2002 m. pradėjau daryti aitvarus pagal užsakymų (dažniausiai su firmos logotipu) ir aitvarais puošti įvairias šventes.

Kiti mano pomėgiai, dėl kurių aitvarams lieka ne taip ir daug laiko:
Lietuvių folkloras; laukinės kelionės (kalnai, miškai, vanduo); muzika ("toli nuo klasikos"), kinas ("toli nuo Holivudo");
senovinės ir Rytų kultūros bei jų estetika; keramika, akcijos menas; kultūrologija; šuo.

Žinoma daugiausiai aktyvaus laiko praleidžiu darbe, monitorius taisau.

Štai toks Aitvario gyvenimas  🙂