Giedrė Aleksandravičiūtė
Sumanymas organizuoti aitvarų šventes kilo ne man – pirmai šventei surengti gavau nurodymų
iš tuometinio „viršininko“ – Kauno vicemero Sauliaus Griciaus. Grįžęs iš kelionės ? JAV, kur dalyvavo Pasaulinės Žemės dienos renginiuose 1990 m., sumanęs kad tokios šventės reikalingos ir Lietuvai. Kitais metais įmų organizuoti Žemės dienos renginius Kaune: dieną be automobilio, paskaitas ir diskusijas ekologinėm temom, koncertus ir t.t.Pirmos Žemės dienos organizacinių rūpesčių? užteko visiems „Atgajos“ klubo nariams.Balandžio 22 dieną Nemuno ir Neries Santakoje skraidinom aitvarus, vaikams dalinom iš senų savo piešinių padarytus vėjo malūnėlius…
Kitais metais ? Aitvarų šventė Žemei pasikvietėm aitvarų kūrėjus iš Vilniaus – Gitenį Umbrasą su draugais. Tuomet vyko meninių aitvarų paroda Kauno Zoologijos muziejaus erdvėse ir vaikų aitvarų paroda-konkursas, kurios dalyviai nebuvo išskirstyti ? geriausius ir ne. Prizu – didžiuliu tortu pasidalijo visi aitvarų autoriai ir jų draugai. Gatvės muzikantų festivalis, kareiviška košę, dviračiū detalių keitimosi mugę, oro balionas, skraidyklę ir aitvarų šventė – viskas vienu metu tilpo pavasarėjančioje Nemuno ir Neries santakoje.
…………
Savo pirmą aitvarų pasidariau Žolinių aitvarų plenere Žemaitkiemio dvare 2006 vasarą. Aitvaruose man svarbiau „keliamoji idėja“ – tai kas bus keliama dangun. Visa kita – konstrukcija, medžiagos, atlikimas – antraeiliai dalykai. Aitvarai atsiranda iš būtinybės – kai jau kažkas neduoda ramybės, kai negali nepadaryt bent aitvaro… ar aitvarų šventės.
Kokia jų idėjų – vėliau pradedu mąstyt, leidžiant pradeda aiškėt. Dažnai net ne iš pirmo karto. Tai labai smagus ir įdomus informacijos gavimo bėdas. Daugiau nei skaityt tekstą ar klausyt paskaitą. Didesnę erdvę fantazijai… ir ne taip asmeniška. Kai pajauti, kad teisinga ir gerai kelt tai ką nupiešei, kad tai „veikia“ – tada ir yra tikras sumanymo realizavimas.
………
Svarbu renginio visuma: sumanymas, mintis – kas, su kuo, kam ir kodėl leis aitvarus, taip pat ne paskutinėj vietoj ir „muzikinis fonas“. Garsas, oras, vėjas –panašės dalykai, galbūt papildantys vienas kitų. Veiksmas-renginys-perfomansas-šventė-ritualas nėra tikslės pavadinimai. Aitvarų leidimas šiek tiek kitoks dalykas. Susikaupimas ir atsijungimas tuo pačiu metu. Atidumas vėjui, virvelei ir tam lengvam popieriaus ar audinio gabalui su ženklu. Būtina išlaikyt dėmesį aplinkai, neprarast koordinacijos – neužkliudyt kitų žmonių, vaikų, šunų, medžių, namų; neįbėgt ? vandenį, suspėt reaguot ? vėjo gėsius. Taip pat neišvengiamai būtinas visų belakstančių? supratimas, šalia esančio pajautimas.
………
Pats aitvaro kėlimas – niekuo neĮpareigojantis,- tai tiesiog kaip laisvės pojūtis. Visai nebūtina tam ypatingai ruoštis – pasidarei ir skraidink. Nors,- jei pasigilint – kodėl žmonės pradėjo gaminti aitvarus: istorijos šaltiniai nurodo karinius tikslus: Kinijoj aitvarais naudojosi kariai- tyliai ir saugiai persikeldavo nuo vieno kalno ant kito, užleisdavo ugnių ant nepasiekiamą tvirtovių stogą…
Apeiginių-ritualinių aitvarų idėja man daug priimtinesnę. Neabejoju, kad jie daug kur pasaulyje buvo kuriami ir keliami. Galbūt tik nebuvo stengiamasi taip, kaip karinių tobulinti, išsaugoti, aprašyti ar kitaip užfiksuoti „ateities kartoms“. Ne tuo tikslu jie ir leidžiami. Galbūt tai instrumentas bendrauti, užmegsti ryšiui parodyti pagarbą, ar pasiųsti prašymų?
Sukūrei, paleidai ir pamiršai… kaip dainų sudainuot…
………
Aitvarų ir dangaus fotografavimas – dar vienas bėdas pakelti žvilgsnį aukštyn.
http://public.fotki.com/vejuota/