Giedrė Valtaitė :)
Pradžia. Kažkada kai dar buvau vaikas, su seserim pasigaminom aitvarų, bet šis neskrido, nuo tada juos pamiršau.
Rimčiau vėl aitvarais domėtis praėjau studijuodama Kauno Dailės Institute magistratūrą; pasirinkau nagrinėti temą – „Aitvaro raiška šiuolaikiniame mene“. Sukūriau diplominiam darbui aitvarus – kūdikėlius, kaip juos daug kas vadina („Saugės“ 2003m.). Kol kas, tai vis dar mano mylimiausi aitvarai.
Kuom aitvaras patrauklią įdomus šis daiktas man ne tik kaip aitvaras danguje, bet apskritai kaip objektas esantis įvairiuose savo būviuose: stacionariame (uždarose erdvėse) – parodinėje, viešose patalpose ar net sandėlyje; judriame (atvirose erdvėse) – mieste, gamtoje. Šie būviai žadina pačiū įvairiausių minčių?, kelia įvairiausių idėjų; leidžia aitvarų pajust kaip gyvų būtybę su savo charakteriu, kaip laisvę ir nelaisvę.
Labiausiai patinka kai aitvarai kabo nedideliame aukštyje, tada gali stebūti jų formas, judesius, piešinius ant jų, žodžiu, grožėtis tuo ką matai; pamiršti viską, – tiesiog esi.
Ne apie aitvarus, … apie vėjų. Labai pamilau savo „Kryptis“ (2007m.). Atrodo, nieko ten ypatingo, vėjo kojinių galima rasti kiekviename aerouoste. Tačiau „Kryptis“ yra kas kita. Ji šlama, ji be galo didelę, pati bėdama tik tuščia rankovą, pripildyta vėjo, padaro jų matomu. Tai gal aš grožiuosi vėju? … Apskritai, objektai vėjyje yra nuostabu, tiek kojinės (gražių aitvaristai yra prikūrę) tiek kitokie, na aišku jeigu padaryta teisingai. čia pasireiškia tekstilę, visu savo grožiu, trapumu, lengvumu ir stiprybe.
Vis tik … aitvaras nėra tobulas dalykas, tobula – kada pats gyveni taip lengvai lyg skristum. Kai nebegali pakilti – tenka gamintis aitvarus. Šie atsidėkodami primena, kaip jausti „vėjo“ srovę, ja pasinaudoti, kad „pakiltum“, žodžiu, mokina „nenukristi“,… ne – mokina būti… Pamažu, anksčiau ar vėliau, atmintis grįžta, … jei juos kuri iš tikrųjų.
„Saugės“
arba
„Kam mano akysą Kam mano ausysą Kam mano lūposą“
2003 m.
Kas yra tikrasis saugumas šiandieniniame, atrodo, visai nesaugiame pasaulyje? Ar silpnas gali būti stipRusiją Gal kalbant apie tikrųjų saugumą yra visiškai nesvarbu išorinę jėga, nesvarbu, kokioje ypatingoje vietoje, kurioje būtų galima pasislėpti, yra žmogus, šiuo atveju kūdikiai. Dažnai rūbai, daiktai suteikia žmogui saugumo, net savęs įprasminimo čia žemėje iliuziją, tampa „mano, „tavo“, tam tikro asmens buvimo ženklais. Kūdikis pats tampa ženklu, nurodantis ? pirmapradžius, esminius dalykus, kuriais remiasi tikrasis saugumas. Silpnume randasi stiprybę.
Kokia gyvybės svarba šiandieninėje visuomenėje? Dangus kūdikiams – embrionams tampa įsąlygomis, pilvo ertme, nepasiekiama, tačiau priklausoma nuo apačiūoje vykstančių? dalykų. Virvelę už kurios valdomas aitvaras lyg bambagyslę, jungianti kūdikį ir aitvaro leidėjų; atsiranda priklausomybę, atsakomybę prieš „gyvybę“. Kiekvieno iš mūsų.
http://public.fotki.com/vejuota/nida-07-baltijos-diena/baltijos-diena-kudikelis/
http://www.youtube.com/watch?v=FTFcxpkVjYs&feature=channel_page
http://www.youtube.com/watch?v=c40C5TlV2ls&feature=channel
http://www.youtube.com/watch?v=4ZKdjVld0YI&feature=channel